top of page

akmuo iš vietos net nepajudėjo. Ne vieną dieną jėgų Galiūnas saujomis sėmėsi iš ežero, gausiai maitinosi ir darbų nedirbo. Po to, kai jėgos veržte veržėsi ir Galiūnas jautėsi esąs stipriausias iš stipriausių, pakėlęs akmenį leidosi pristatyti jį pragaran iki pirmųjų gaidžių. Kiek suklaidintas mėlių tolių atsitokėjo tik tada, kai prie pragaro vartų giedant gaidį nugirdo! Išsigandęs Galiūnas paleido akmenį čia pat po kojomis skubančio ežero bangon… Nuo krintančio iš rankų akmens sudrebėjo visas kraštas ir nuo jo smūgio galios nubiro kylančiomis iš ežero dugno žemėmis, virtusiomis kalneliais, kalvomis bei daubomis, kurios išsyk stebuklingai sužaliavo…

Zarasų miestelio legenda

Tai nutiko labai seniai – tada, kai krašte gyvenę žmonės netikėjo, kad gali nugalėti vandenį, kurio jame buvo tiek daug, jog akimis aprėpti negalėjo, o žemę – aukso verte matavo… Rodos, niekas šio krašto gyventojams padėti negalėjo…Kartą paežere vaikščiojo Galiūnas ir užkliuvo už labai didelio akmens. Supykęs nutarė numesti jį pragaran! Ir taip bandė galynėtis su juo, ir kitaip – 

bottom of page